Kai įėjau ji čiulpė jo varpą, Ištrauka iš Jakovo Šechterio knygos ,,Tavo tauta“

Pravėrusi jo kambario duris pamačiau dar nematytą vaizdą — jis visiškai nuogas gulėjo ant savo lovos ir lietė savo didelį penį. Man davė tik suplyšusį paltą. Tada nukentėjusiajam pasiūliau eiti iš kupė susipažinti ir išgerti arbatos

Jei yra švirkštas, surinkite kieno nors kito seilę ir švirkšti save po oda. Galimas gangrenas. Norėdami pakelti temperatūrą, į veną švirkščiamas šaltas vandentiekio vanduo.

Efektyvesnis ir radikalesnis būdas pjauti - apvyniokite ranką ar koją šlapiu rankšluosčiu. Įdėkite galūnę ant baldų kampo ir paprašykite draugo patekti į sunkų daiktą. Pateikiamas nuokrypis. Ilgi smeigtukai virsta į krūtinę. Plaučiuose nėra nervų galūnių ir tai nėra skausminga. Kiti skrandžio smeigtukai. Jie pasitraukia į taurėklą iš bambos ir skatina aštrinimą, tikėdamiesi, kad jūs to nežudysite. Kai kurie išgyvena. Yra daug būdų patekti į ligoninę.

Tačiau ten laikoma rojus. Režimas nebus įsukamas. Alkoholis ir narkotikai nekelia problemų. Fed gerai. Laukiniai tiesiog nemanau apie tai. Taip pat prieš įkalintus tatuiruotes su užburtais, kaukolėmis, šypsenomis ir užrašais lotynų kalba beveik be klaidų. Tik ten, kur yra kalėjimas, jei žmonės turi blogą galvą. Mano vardas yra Andrey, aš esu 25 metai.

Mano kalėjimo gyvenimas prasidėjo 14 metų. Aš turėjau dvigubą nužudymą. Gėrome alkoholio, buvo ginčas, ir aš nusprendžiau juos nužudyti. Aš patekau į jaunuolį, ten išėjau iki 18 metų amžiaus, tada kai įėjau ji čiulpė jo varpą perkelta į IK Kai kelerius metus išvykau, zona buvo išsklaidyta, ir aš buvau perkelta į IK, kur gavau tuberkuliozę, ir buvau perkelta į LIU-3, kur jie gydo tuberkuliozę.

Kai buvau išgydytas, vėl buvau perkelta į IR Aš pradėjau nuryti įvairius geležies daiktus, adatas, po kurių aš atlikiau daugybę operacijų. Bet viskas išsivystė, ir aš buvau paleistas. Čia aš pradėjau gerti vaikščioti, ir aš norėjau nužudyti žmogų. Kai nužudysiu, aš jaučiuosi aštrūs, intensyvūs pojūčiai iš žmogaus skausmo ir kraujo ir jo kankinimo. Šiuo metu turiu primityviojo žmogaus genus, laukinius ir žiaurus.

Niekas negali man padėti: nei giminių, nei gydytojų, nei teisėjo. Aš nežinau, kas vyksta su manimi. Dabar laukiu, kol šis kai įėjau ji čiulpė jo varpą prisimins šiuos jausmus. Ir kalėjime žmonės tampa alkiais vilkais! Laukiama jūsų atsiliepimų. Mano adresas: Nižnij Novgorodas, Gagarino pr. Kažkas norėjo į savo varpą įdėti rutulį ar miegamąjį ir pradėjo ruoštis.

Įsitikinkite, kad ši karštinė pradeda plisti ir apima didelę gyventojų dalį. Dantų šepetėliai su storomis rankenėlėmis, pagamintomis iš skaidrios plastikos, iš karto padidėja kainos. Dabar dantų šepečiai yra apgailėtini. Žmonės ten ir čia trina kamuoliukus ant betoninių grindų, poliruoja, puoselėja ir maitina, parodo vienas kitam, lygina ir atneša tobulas formas ir paviršius.

Čia ateina X diena. Paprastai laikas nustatomas vakare, po vakarinio patikrinimo, kai visas sargų judėjimas miršta. Pacientai plauna, virina vandenį, paruošia operacinį stalą, sterilizuoja prietaisą ir patys implantai. Ir prasideda mochilovo.

Smūgis, veržimasis, kraujas, atleistas "Įeiti! Niekas išlieka abejingas, žiūrovai juokauja ir juokauja, ypač sunkiais atvejais vyksta konvencijos, visi bando patarti. Sėkmingų ir nesėkmingų operacijų metu gaminamas stiprus šiferis. Paprastai visi atvyko paprašyti manęs atlikti gydytojo darbą. Jei judėjimas jau prasidėjo namelyje, tai buvo nenaudinga atgrasyti, o jei draugai to paprašė, turėjau sutikti. Vis dėlto, jie streikės, todėl mieliau tai darau sau, tvirtą ranką ir būtinas aseptines ir antiseptines priemones.

Ir jei jis sutiktų, kad būtų sukurta viena, tuomet nedelsiant pridedama visa linija, kuri taip pat skatina jo kamuoliukų gamybą iki nurodytos dienos. Kartą vieną vakarą turėjau išeiti per 8 balabasas.

Kaip ir montavimo linijoje. Lodges čia! Bet labai greitai buvau pavargęs nuo tokios pramogos. Aš pasakysiu technologiją - gal kas nori.

Tiesa, girdėjau, kad tokia operacija kartais daroma privačiose medicinos įstaigose. Ir ne mažai pinigų. Pensininkas, tikriausiai tai padarysiu. Yra keletas tipų patyčių virš varpos, siekiant suteikti jai puikias stimuliuojančias savybes. Dažniausiai yra rutuliai.

Paprastai jie įterpiami nuo vieno iki trijų po oda aplink varpos galvą. Pirmasis paprastai yra viršutiniame centre, jei jis yra daugiau nei vienas, tada paprastai tai yra trys - du kiti iš apatinės pusės abiejose pagrindinės pusės pusėse. Taigi trys rutuliai yra vienodai išdėstyti vienas nuo kito ir sudaro žiedą aplink galvos kaklą. Arba, jei du - tada antroje pusėje.

Buvo entuziastų, kurie negalėjo sustoti ir įdėti į 5 - 6 kamuoliukus - taip pat palei varpos kamieną. Kalėjime paprastai neįmanoma išgyventi tokios burbuolės galimybės, o stovykloje, kai žmonos atvyksta, realybė paprastai nėra tokia pat patraukli kaip vaizduotė, ir daugelis pradeda juos iškirpti.

Gražios vulgarios istorijos. Meilės istorijos

Tačiau vienas ar du vis dar išeina, nebent jų dydis buvo per didelis. Dydis - paprastai šiek tiek didesnis nei žirnis. Forma - pailga, kaip regbio kamuolys. Ši forma taip pat reikalinga, kad žaizdos gijimo procesas po to, kai implantuojamas toks rutulys, gali būti pasukamas taip, kad jis neliktų prie kūno. Už tą patį rutulį taip pat turi būti visiškai poliruotas - užtrunka didžiąją laiko dalį - kartais reikia keletą dienų, kad kamuolys būtų įkalintas į kalėjimo kamerą.

Mano viduje užsidegė tokia aistra, kokios dar nebuvau jautusi visą gyvenimą. Prisiminusi sekso filmo scenas, kurias žiūrėdavau vėlyvais šeštadienio vakarais, kai tėvai užmigdavo, pakėliau brolio antklodę ir pradėjau masažuoti jo ilgą, akmens kietumo penį.

Brolis nustėro.

Matydama, kad valdau situaciją, palinkau prie jo penio ir pradėjau jį čiulpti. Tado veide įžvelgiau sumišimą, persipinusi su ekstaze.

1. Kovotoju nariu matmenys
2. Noriu padidinti save nariu
3. Buvęs „Lietuvos geležinkelių“ palydovas nuteistas už oralinį seksą su miegančiu keleiviu - DELFI
4. Kokio gi dydžio yra tas vidutinis penis? | joomlalt, Patenkinti mažą varpą
5. „ManCare Pro“ - jėgos priemonės (Indija) termionas.ltTUVĖ | INR

Man tęsti? Nieko neatsakęs jis savo stipriom rankom parvertė mane ant lovos. Jaučiaukaip jo dešinė ranka slysta mano pilvu žemyn. Ar tu ne prieš, — rūpestingai paklausė jis. Pritariančiai linktelėjau galva. Jo rankos palindo po mano kelnaitėmis ir pradėjo mane liesti. Kokia tu drėgna, — šaipydamasis, jau su šypsena veide ištarė mano brolis. Supratau, kad jau nesu padeties šeimininkė. Esu vergė — vergė, kuri niekada nenorės ištrūkti iš šios vergovės.

Brolis numovė mano kelnaites ir liepė atsigulti ant šono. Jau vakarėjant įėjome į mišką ir patekome į vlasovcų 21 stovyklą. Jie buvo apsirengę vokiečių kareivių uniforma, turėjo ginklą.

LAISVALAIKIO SKAITINIAI

Pamatė mus ir pradėjo šaudyti. Mes metėmės kas kur. Daugelis moterų taip ir liko gulėti tame miške. Vokiečiai pavijo mus, sustatė ir išvedė toliau. Atvedė į kažkokius apvalius namelius iš faneros. Jų viduje buvo malkų ir židiniai.

Mes sušilome. Iki mūsų tuose nameliuose gyveno lenkai ir paliko milijonus baltų utėlių. Mes su seserimi negalėjome atsigulti ant grindų — buvo taip bjauru.

Šiaip taip įsikūrėme ant baslių: nors nepatogu, bet švariau ir taip nuo parazitų apsisaugojome. O daugelis gulėjusių ant žemės vėliau susirgo maru. Priėjo prie mūsų Paulchenas ir sako: — Jūs išsigelbėjote, o mes žuvome. Sėdėkite čia, niekur neikite, laukite rusų.

Jeigu ateis vokiečiai, sakykite, kad jūs lietuvės, rusiškai ir žydiškai nesuprantate. Ir kartu su Krakoviaku pabėgo. O mes likome. Po kelių valandų atėjo trys vokiečių kareiviai — paskutinė sprogdintojų komanda.

„ManCare Pro“ - jėgos priemonės (Indija)

Jie buvo labai pavargę. Iš Lietuvos, — atsakome. Jie nesigilino, patikėjo. Atsigulė, užmigo. Po poros valandų išėjo. Rytą vienai moteriai pasidarė visai blogai. Sėdėjome be vandens, duonos. Jos duktė ir sako: — Kaip norite, aš einu ieškoti maisto. Gal ką nors surasiu. Eina viena, o jai priešais atjoja vokiečių karininkas. Prisiartino ir griežtai klausia: — Kas tokia? Ką čia darai?

Čia mūsų stovykla netoliese. Jos išvaizda — tipinė žydė. Ką čia beįrodysi kitką! Todėl karininkas klausinėja toliau: — Kas per stovykla? Visi pabėgo, o mus paliko. Nežinome ką toliau daryti.

Patenkinti mažą varpą

Tik teisybę man sakyk — kas tu? Greitai vesk į stovyklą! Pakeliui ji išsigando, kad bus dar blogiau ir sako: — Žinote, aš tikrai iš Lietuvos, bet žydė. Tik nežudykite, prašau, manęs.

Stovykloje laukia serganti mama. Jis įjojo į mūsų stovyklą kaip karalius Mašiachas. Ačiū Tau, Dieve, kad leidai sulaukti šios akimirkos!

Po kelių valandų Mošė susiruošė palikti mus. Verkėme, nenorėjome jo paleisti. Bijojome likti be sargybinio — per tiek laiko pripratome, kad mus saugo. Jis pažadėjo atsiusti kareivius ir išjojo. Tikrai, greitai atėjo sovietų kareiviai.

Mus vėl sustatė į koloną, ligonius suguldė į vežimėlius ir išvedė. Iki Aleksandrovo ėjome pėsčiomis. Valgyti nebuvo. Pakeliui radome duonos kepalus sušalusiame mėšle. Nuplovėme ir suvalgėme. Aleksandrove nakvojome tuščioje mokykloje. Klasėse pasikūrėme krosnis, išlepome, o naktį mums pasidarė labai bloga — jau buvome atpratę nuo šilumos. Iš ryto išėjome ieškoti maisto. Aptikome paliktoje vokiečių virtuvėje virtas bulves ir duonos gabalėlius. Viską suvalgėme akimirksniu ir net nepagalvojome, kad maistas gali būti apnuodytas.

Labai norėjome valgyti… Rytą atėjo rusai, sustatė mus į koloną ir nuvedė į geležinkelio stotį. Susodino į traukinį ir išvežė į Lenkijos kurortą Čechočinską. Miestelis labai gražus, bet visuose jo gėlynuose vietoj gėlių buvo pasodintos bulvės. Mus apgyvendino keliuose sanatorijos korpusuose ir paliko ramybėje. Maitino mus gerai, tris kartus per dieną. Sriuba, bulvės, duona.

Buvęs „Lietuvos geležinkelių“ palydovas nuteistas už oralinį seksą su miegančiu keleiviu

Maisto nebuvo daug, bet mums pakakdavo. Ačiū Dievui, buvome pripratę badauti. Mes visi praėjome medicininę patikrą, gydėmės. Kituose korpusuose gyveno anglai, amerikiečiai, italai, prancūzai. Jie organizuodavo koncertus, dainuodavo, šokdavo, o mes tik iš toli stebėdavome juos — juk buvome apsirengę drapanomis, apsimuturiavę skudurais.

Ir ar šokiai mums rūpėjo? Atsirado žydai iš Palestinos. Jie tyliai rinko tuos, kurie norėjo išvažiuoti. Kai kurie galiausiai sutikdavo. Bet dauguma norėjo namo — į Kauną.

Buvo vilties: jeigu mes išsigelbėjome, gal dar kas nors iš artimųjų liko gyvas. O kur ieškoti vienam kito? Juk ne už jūrų… Po šešių savaičių visus surinko, sustatė, perskaičiavo, susodino į vagonus ir išvežė. Atvežė į kažkokį miestelį Vokietijoje ir apgyvendino paliktuose namuose.

Mes valėme gatves, tvarkėme komendantūrą. Su mumis dirbo rusės moterys. Darbo buvo nedaug. Maitino gerai. Taip praėjo dar mėnuo ar pusantro. Paskui mus pervedė į kitą miestelį — Osterodę.

Vėl dirbome panašius darbus.

Apie ateitį negalvojome. Kaip gyventi toliau — neturėjome supratimo. Gyvenome tą diena ir viskas. Kartą atėjo karininkas ir sako: — Sveikinu, karas baigėsi. Mes nežinojome kaip į tai reaguoti. Praėjo dar kelios dienos. Nieko nesikeitė. Gyvenome kaip anksčiau. O po dviejų-trijų savaičių vėl atėjo karininkas ir klausia: — Kas nori namo? Komendantūroje išdavė popierių, kad jį pateikiantis asmuo išlaisvintas iš koncentracijos stovyklos ir vyksta į savo nuolatinę gyvenamąją vietą.

Įdavė į kelionę konservų, duonos ir susodino į prekinius vagonus. Traukinys atvežė į Kenigsbergą. Ten mus sutiko karinės komendantūros karininkai ir gydytojai. Apžiūrėjo, sveikiems išdavė pažymas, kad sveiki, ligotus paguldė gydymui į ligoninę.

Mes su seserimi gavome pažymas. Keista, bet po tiek metų, ašarų ir kančių mes jautėmės pakankamai gerai. Atvažiavome į Kauną. O kur eiti? Nuėjome į getą — vieni griuvėsiai. Išėjome į Laisvės alėją, stovime ir verkiame. Prie mūsų pribėgo žydė. Mes pradėjome pasakoti. Įsižiūrėjome — Dieve, tai mūsų artima testosterono varpos padidėjimas Chana Glušak.

Iš karto nepažino nei ji mus, nei mes ją. Kiek vargo, kiek ašarų nutekėjo! Išsiaiškinome, kad šalia gyvena mūsų pusseserė Peškė Cibl. Prasidėjus karui ji spėjo pasitraukti su rusais. Peškė mus priėmė ir mes pas ją gyvenome mėnesį. Iš artimųjų daugiau nieko neatsirado. Važiavome į Salaką, miške radome tautiečių kapą ir jau apgyvendintus mūsų namus.

Aš greitai ištekėjau. Gyvenome su vyru kaip elgetos, net užsikloti neturėjome kuo. Stirlė taip pat ištekėjo. Nepastebimai pralėkė metai. Vis ruošiausi važiuoti į Palestiną, bet taip ir neišvažiavau. Ką pasakyti jums, jauni?

Gyventi reikia tarp savų. Nežinau kaip kitose tautose, bet pas mus, žydus, taip jau sudėliota: jeigu gerai — tai visiems gerai, o jeigu blogai — tai taip pat visiems. Kai mano tėvas melsdavosi, sakydavo žodžius, kurių geriau nepasakysiu: — Tegu tas, kuris kuria taiką danguje, sutveria ją mums ir visai žydų tautai. Vje imru — Amen.

Pirmas kartas su broliu

Vilnius Lietuva— metai. Rechovotas Izraelismetai.

Iš rusų kalbos vertė Gražina Ragauskaitė. Jos pradeda penkioliktą nisano dieną ir tęsiasi visą savaitę menant, kaip vedina pranašo Mozės daugiau kaip prieš tris tūkstantmečius žydų tauta ištrūko iš Egipto vergovės, 40 metų klajojo po Sinajaus dykumą ieškodama pažadėtosios žemė Izraelio, Sinajaus kalne gavo dešimt Dievo įsakymų ir šventąją Senojo testamento penkiaknygę Torą. Kašruto taisyklės nustato ne tik pačią žydo mitybą, bet ir jo socialinį elgesį.

Tai diena, kuri yra skirta dvasinei ir dieviškajai sričiai: visi, išskyrus mažus vaikus ir ligonius, visą parą laikosi griežto pasninko netgi be vandens ir meldžiasi sinagogoje. Apsivelkama baltais drabužiais — apsivalymo ir vilties simboliu. Nors traukinio palydovas, kuris po skandalo išėjo iš darbo, savo kaltės teisme nepripažino, tačiau teismas nustatė, kad jis meluoja, siekdamas išvengti baudžiamosios atsakomybės. Palydovas: keleivis man šypsojosi, pamaniau, kad jis — įdomus vaikinas Palydovas teisme aiškino, kad traukinyje dirbo restorane.

Palydovas teigė pamanęs, kad keleivis su juo flirtuoja. Kelias valandas restorane praleidę vyrai į savo kupė išėjo apie Pabeldęs į 5 kupė duris jokio atsako nesulaukiau, todėl patraukiau už rankenos ir atidariau duris, jos nebuvo užrakintos.