Ligonines paemimo suma kai isvykstate i seimos nari

Pakilus į Jezerski viršūnę aplankysite Njegušo mauzoliejų. Viena vertus, pagrindinių šalies gydytojų logika yra suprantama: tokia "Firstchna" sudėtis yra visiškai priimtina visiems vairuotojams, neturintiems medicinos švietimo. Paskui žmoneliai verkia, nežinodami kas daryti. Žemutinis Novgorodas, Fedorovskio krantinė, pėsčiųjų tiltas per Pašto išėjimą

Jis pakilo, perėjo per kambarį ir atsisėdo šalia Eloizos. Švel­ niai padėjo jai ant šlaunies ranką, o kita ranka pasiekė skam­ butį.

Paskutinis laiškas buvo persiųstas iš Jano Torntono namų Londone į Montmeiną, jo užmiesčio dvarą. Ten jis nugulė į dalykinės ir aukštuomenės korespondencijos šūsnis laukti savo valandos.

Paskubomis diktuodamas nurodymus naujajam sek­ retoriui Janas Torntonas atplėšė Džulijaus Kamerono laišką. Apsispręsti jam neprireikė tiek daug laiko, kaip lordui Džonui Marčmanui ligonines paemimo suma kai isvykstate i seimos nari serui Frensiui Belhovenui.

Ligonines paemimo suma, kai isvykstate i seimos nari

Jis žvelgė į laišką visiškai sutrikęs, tuo tarpu sekretorius Pe- tersas, gavęs šį darbą vos prieš porą savaičių, mintyse sumetė padėkos maldą už pertraukėlę ir kaip įmanydamas skubinosi rašyti, kad pasivytų darbdavio mintį. Antraip būtų nepakenčiamai neskoninga, - suakmenėjusiu veidu burbtelėjo Janas.

Jo galvoje atgijo prisiminimai apie Elizabetą Kameron - ma­ žutę, tuščią, viską apskaičiuojančią koketę, kurios veidas ir kūnas lyg narkotikai aptemdė jam protą.

Kai ją sutiko, mergina buvo susižadėjusi su vikontu. Matyt, už vikonto taip ir neištekė­ jo - veikiausiai pametė jį dėl ko nors iš dar aukštesnių lentynų. Janas puikiai žinojo: anglų aukštuomenės atstovai tuokiasi tik dėl prestižo ir pinigų, o vėliau abu sutuoktiniai savo švelnių jausmų objektų ieškosi iš šalies.

Atrodo, Elizabetos Kameron giminaičiai vėl išstatė ją vedybų aukcione. Ir turbūt velniškai trokšta kuo greičiau ja atsikratyti, jeigu dėl Jano pinigų yra 11 Judith M c N a u g h t pasirengę atsisakyti titulo Šis laiškas - veikiausiai kvailas kažkieno pokštas. O jį sumanęs žmogus, žinoma, nepamiršo gandų, pasklidusių po ano mįslingo savaitgalio, ir nusprendė, kad Janui šis pokštas pasirodys smagus.

Nuvijęs mintis apie pokštininką ir Elizabetą Kameron Janas pažvelgė į nusikamavusį sekretorių, kuris vis rašė, lyg būtų pametęs protą. Petersas nevikriai pašoko jo sugauti, ir visa kita korespondencija nuo jo kelių pažiro ant grindų. Šeimininkas, regis, jo negirdėjo.

Jis jau bėrė naujas instruk­ cijas ir siuntė per stalą kvietimus bei laiškus. Šiam pasiųskite mano užuojautą. Šitam paaiškinkite, kad rengiuosi vykti į Škotiją ir perduokite kvieti­ mą susitikti ten, drauge pasiųskite nurodymą, kad prieš man atvykstant būtų parengtas namas.

Petersas kyštelėjo galvą viršum šūsnies popierių, kuriuos spaudė prie krūtinės. Bet kai klūpai ant kelių, labai sunku išlikti tvirtam. Juoba Petersui, nes jis toli gražu nebuvo įsitikinęs, ar tiksliai įsiminė, kuriems laiškams ir kvietimams priskirtinos šeimininko instrukcijos. Visą likusią dienos dalį Janas Tomtonas dirbo savo kabinete 12 su Petersu, kurį nesibaigiantis rašymas diktuojant galutinai išsekino.

Vakarą Janas praleido su grafu Melburnu, busimuoju savo uošviu, juodu aptarė vedybų sutarties sąlygas. O Petersas visą vakarą klausinėjo majordomo, kuriuos kvietimus, šio manymu, šeimininkas turėtų priimti, o kuriuos atmesti.

• Į Pragarą Su Gerais Ketinimais - „Matador Network“ | Kelionė
• Mano mokykla buvo įsikūrusi Grenadoje, bet aš buvau įtrauktas į neįprastą programą, per kurią praleidau savo pirmuosius vidurinės mokyklos metus, studijuodamas Niukasle, šiaurės rytų Anglijoje, ir trečius ir ketvirtus metus praleisdamas Šiaurės Amerikoje.
• Kelionė į Juodkalniją | Poilsis Juodkalnijoje | GRŪDA
• Pirstu dydzio santykis su penimi. Ligonines paemimo suma, kai isvykstate i seimos nari

Reikia pasakyti, kad jam nuolat tekdavo derinti abi šias pareigas. Ledi Elizabeta Kameron grafienė Heivenherst nušoko nuo kumelės, kurią jau seniausiai reikėjo išsiųsti užtar­ nauto poilsio.

Tą akimirką jaunoji grafienė nė iš tolo nebuvo panaši į mo­ terį, priklausančią didikų luomui, maža to, ją net vargiai galėjai pavadinti ledi. Ant galvos ji ryšėjo žydrą skarelę, paprastutė, be jokių puošmenų suknelė jau nežinia kada buvo išėjusi iš mados, ant rankos kabojo pintinė, kurią visada pasiimdavo vykdama į turgų.

Atsiminimai | Žilinskas Jurgis | download

Bet nei blankus drabužis, nei nukriošęs arklys, nei ant rankos kabanti pintinė nesumenkino Elizabetos Kame­ ron išskirtinumo. Auksiniai plaukai iš po skarelės prašmatnia banga sruvo jai ant nugaros, o kai nusitraukdavo skarelę, kurią rišdavosi tik eidama į kaimą, tie nuostabūs, retai kada pinami 14 į kasą plaukai vilnydavo ant pečių apgaubdami stulbinančio, nepriekaištingo grožio veidą. Jos skruostikauliai buvo aukšti, lyg ištekinti, grietinėlės atspalvio oda sveikai spindėjo, tokios pat gaivios ir sodrios buvo švelnių kontūrų lūpos.

Bet užvis labiausiai traukė akys - po lakiais antakiais, įrėmintos ilgų užsi­ rietusių blakstienų, jos buvo nepaprastai ryškios žalios spalvos. Ne šviesiai rusvos ir ne žydros tarsi vanduo, o žalios, nuosta­ biai raiškios akys, kurios sužėrėdavo kaip smaragdai laimės valandėlėmis ir patamsėdavo lyg upė prieš audrą liūdesio ar susimąstymo akimirką.

Ukmergės kultūros puslapiai

Liokajus įsmeigė viltingą žvilgsnį į suvyniotą popieriuje pintinės turinį, bet Elizabeta apgailestaudama šyptelėjo ir pa­ purtė galvą. Pasakiau jam, kad pirksiu visą tuziną, bet jis nesutiko nuleisti daugiau kaip penį, todėl nepirkau nė vieno - tiesiog iš principo. Žinai, praėjusią savaitę pamatęs, kad pasukau į jo krautuvę, jis puolė slėpti už durų maišus su miltais!

Visi apylinkių prekeiviai ir krautuvininkai puikiai žinojo, kad Elizabeta Kameron įsikibusi laiko kiekvieną šilingą, ir kai pradeda derėtis, o derėdavosi visada, retas kuris pajėgia atsi­ spirti prieš jos argumentus. Šioje kovoje didžiausias jos prana­ šumas buvo ne grožis, o intelektas, ji ne tik mokėjo akimirksniu atmintinai sudėti ir padauginti bet kokius skaičius, bet ir labai išradingai vardydavo priežastis, kodėl, jos požiūriu, derėtų sumažinti kainą.

Savo oponentus arba mirtinai nuvarginda­ vo, arba visiškai supainiodavo ir priversdavo nenorom n u ­ sileisti. Judith M c N a u g h t Šitokį rūpestingą požiūrį į pinigus ji taikė ne tik krautuvi­ ninkams - pačiame Heivenherste laikėsi tokios pat taktikos: taupė visur ir viską, ir galų gale jos taupum as davė vaisių.

Devyniolikos metų likusi visai viena mergina norom nenorom turėjo užsiversti ant savo pečių visus iš protėvių paveldėto dvaro rūpesčius ir išlaikyti aštuoniolika tarnų, likusių iš de­ vyniasdešimties, tarnavusių pas juos geresniais laikais.

Gau­ dama nedidukę finansinę šykštuolio dėdės paramą, Elizabeta darė tai, kas beveik neįmanoma: štai jau dveji metai išsukdavo Heivenherstą nuo varžytynių, taip pat maitino ir rengė tarnus. Elizabeta būtų galėjusi puikiausiai gyventi Heivenherste viena, tačiau suprato: vos taip padarytų, jos reputacija būtų galutinai pražudyta.

Elizabeta padavė liokajui pintinę ir paguodė: - Vietoj vaisinių pyragaičių aš nupirkau braškių. Ponas Ter- gudas pasirodė kur kas išmintingesnis už poną Dženkinsą. Jis sutiko, kad jeigu žmogus perka ko nors didelį kiekį, už kiekvie­ ną atskirą daiktą turėtų mokėti mažiau.

Stengdamasis neišsiduoti, kad tokia sam protavim ų seka jam pernelyg sudėtinga, Čarlzas pasikasė pakaušį ir nutaisė supratingą veidą. Tada apsigręžė ir leng­ vai užbėgo prieangio laipteliais svarstydama, ką reikės įrašyti išlaidų knygoje.

Bentneris atidarė jai duris, jo tuklus nebejaunas veidas išdavė didžiulį susijaudinimą. Štai jau pusantrų metų lankytojai pas ją neužsuka, todėl nenuostabu, kad akimirką trukusį jos sutrikimą tuoj pat pakeitė užplūdęs vaikiškas džiaugsmas. Tai negalėjo būti kreditorius - ji išpardavė kone visus baldus ir apvalė Heivenherstą nuo visko, kas turėjo nors šiokią tokią vertę, užtai galutinai atsiskaitė su visais kreditoriais.

M-mm, Taunsend, - pasitaisė jis pri­ siminęs, kad viešnia dabar jau ištekėjusi. Nežmoniškai apsidžiaugusi, bet vis dar negalėdama pati­ kėti Elizabeta akimirką apmirė, o tada apsigręžė ir nederamu damai greičiu pasileido koridoriumi ir plėšte nusiplėšė skarelę. Tarpduryje ūmai sustojo, skarelė nukaro rankoje, o žvilgsnis įsmigo į stovinčią vidury kambario gražią jauną brunetę ele­ gantišku raudonu kelioniniu kostiumu. Ši atsigręžė, merginos pažvelgė viena į kitą ir jų lūpų kampučiuose bei akių gelmėje įsiplieskė šypsenos.

Elizabeta, kupina susižavėjimo, nuostabos ir džiaugsmo, pagaliau sukuždėjo: - Aleks, čia tu?

Judith - McNaught.-.Beveik Rojus - PDF Â 1 Versija

Tikrai tu? Tamsiaplaukė nusišypsojo, dabar jau visa burna. Jos dar kurį laiką neryžtingai mindžikavo, fiksuodamos dra­ matiškas viena kitos permainas, įvykusias per tuos pusantrų metų, ir šiek tiek sunerimo pastebėjusios, kad tos permainos pernelyg didelės. Padidinti vakuumo nari tyloje vaikiškos draugystės ir ilga­ mečio prieraišumo prisiminimai greitai apspito jas iš visų pusių, tada stumtelėjo vieną prie kitos, privertė žengti pirmąjį žingsnį, 17 Judith M c N a u g h t o jau tada jos pasileido bėgte ir, kvatodamos bei verkdamos iš džiaugsmo, tvirtai apsikabino.

Aš taip tavęs ilgėjau­ si! Aukštuomenėje Aleks buvo hercogienė Aleksandra Hotorn, bet Elizabetai ji visada liko Aleks, senų laikų bičiulė, kuri ilgai buvo išvykusi į povestuvinę kelionę ir vargu ar galėjo žinoti, į kokią baisią kebeknę jai nesant pakliuvo Elizabeta.

Truktelėjusi draugę prie sofos ir pasodinusi Elizabeta už­ vertė ją klausimų lavina. Ar tu laiminga? Kaip atsiradai čia? Ar ilgai pas mane pabūsi? Esu neįtikėtinai laiminga. O čia atvykau pasimatyti su tavimi ir, žinoma, paviešėsiu kelias dienas, jeigu neprieštarausi. Šiandien pas mane turi atvažiuoti dėdė.

Elizabetos aukštuomenės pram ogų sąrašas iš tiesų buvo tuštut tuštutėlis visus dvylika mėnesių per metus, bet dėdės vizitai - daug didesnė nelaimė negu kitų apsilankymų stygius. Tačiau dabar tai nesvarbu. Elizabeta nepaliovė šypsotis iš lai­ mės, kad vėl mato draugę.

Kaip kadaise jaunystėje, jos nusispyrė apavą, susiraitė ant sofos ir, tarsi nė būti nebuvo tų pusantrų metų, leidosi plepėti apie viską iškart, o prisiminus vaikystės metus, jų veidai čia nušvisdavo džiugesiu, ligonines paemimo suma kai isvykstate i seimos nari tapdavo švelnūs ir liūdni. Bent jau tol, kol apie tai sužinojo tavo tėvai ir nusprendė, kad esi per dide­ lė - arba per subtili, - jose dalyvauti, - atsiduso Aleks. Aš tiksliai žinodavau, kurią dieną vyks turnyras, ir galuodavausi įsivaizduodama, kaip jūs ten linksminatės.

O vėliau m udu su Robertu sumanė­ me patys rengti turnyrus ir įkalbėjome dalyvauti juose visus tarnus, - pridūrė ji ir nusijuokė prisiminusi save ir savo netikrą brolį tais tolimais laikais. Tą pačią akimirką šypsena dingo nuo Aleks veido.

Ligonines paemimo suma, kai isvykstate i seimos nari

Nė karto apie jį nario purkstukai pratesimui ir sutirstinimui. Kita vertus, Aleksandros akyse šmėstelėjusi užuojauta sukė­ lė įtarimą, kad draugė jau žino visą istoriją. Beaistriu balsu ji tarė: - Robertas dingo prieš pusantrų metų. Manau, tai susiję su Verčiau dabar apie tai nekalbėkime, - skubiai pridūrė.

Elizabeta įdėmiai klausėsi pasakojimų apie nuostabius kraštus, kuriuose jie pabuvojo. Vyras išsivežė ją į povestuvinę 19 Judith M c N a u g h t kelionę aplink pasaulį, nes norėjo parodyti tas vietas, kuriose jau buvo lankęsis ir kurias labai mėgo.

Elizabeta palinko į priekį ir jau žiojosi paklausti apie da­ lykus, kurie buvo jai tokie svarbūs, bet išdidumas neleido tų klausimų užduoti. Bet užvis labiausiai noriu žinoti, kodėl nė viena iš jų nė karto nepasivargino manęs aplankyti ar bent atsiųsti laiškelį.

Atsiminimai

Ir štai dabar, devynio­ likos metų, ji yra atplėšta nuo žmonių, kadaise taip meiliai ją priėmusių, garbinusių ir netgi bandžiusių mėgdžioti. Elizabeta pažeidė jų taisykles ir tapo skandalo, garsas apie kurį pasklido aukštuomenėje kaip gaisras, pagrindine veikėja.

Nesmagiai žvelgdama į Aleksandrą, Elizabeta klausė savęs, aukštuomenei žinoma visa istorija ar tik pats skandalas, ar sve­ tainėse apie tai dar kalbama, o gal jau viskas pamiršta?

Aleks išvyko į tolimą kelionę kaip tik tų įvykių išvakarėse ir Elizabeta spėliojo, ar grįžusi jau spėjo viską sužinoti?

Į pragarą su gerais ketinimais - „Matador Network“

Šie klausimai aidėte aidėjo galvoje, tačiau juos užduoti buvo pernelyg rizikinga. Elizabetą sulaikė dvi priežastys: pirmiausia baimė, kad išgirdusi Aleks atsakymus apsiverks, o verkti ji nenorėjo. Antra, prieš užduodam a klausimus, į ligonines paemimo suma kai isvykstate i seimos nari taip 20 troško išgirsti atsakymus, pirmiau turėtų papasakoti draugei viską, kas nutiko.

Tačiau Elizabeta jautėsi pernelyg vieniša ir apleista, kad taip rizikuotų - o jeigu viską sužinojusi Aleksan­ dra ją atstums Bet jeigu manai kitaip, gal susilažinkime? ŪmaįElizabeta pajuto, kad ilgiau kęsti nežinios nebepajėgs. Ji turi žinoti: ar Aleks čia atvedė ištikimybė jų draugystei, o gal ji klaidingai tebemano, kad Elizabeta - vis dar populiariausia mergina Londone.

Pažvelgusi į žydras Aleks akis Elizabeta ramiai ir oriai tarė: - Aš neturiu trisdešimties svarų, Aleks. Nuginusi gailesčio ašaras Aleks atsakė jai tokiu pat tiesiu žvilgsniu. Elizabeta išmoko pasitikti negandas aukštai iškėlusi galvą ir kuo giliau užslėpusi baimę.

Bet dabar, susidūrusi su draugės gerumu ir atsidavimu, ji vos nepaplūdo tomis nekenčiamomis ašaromis, kurių niekas neįstengė iš jos išspausti netgi tada, kai įvyko tragedija. Gerklę gniaužiančios ašaros trukdė kalbėti ir Elizabeta sunkiai sumurmėjo: - Tu neturi už ką dėkoti.

• Judith - McNaughtBeveik Rojus - PDF Â 1 Versija | PDF
• Atkreipkite dėmesį, kad techninis pasas TCP neturi būti automobilyje - net rekomenduojama laikyti namuose.
• - m. - Ukmergės kultūros puslapiai
• DAINAVOS PARTIZANAI ŠARŪNO RINKTINĖ - Ligonines paemimo suma, kai isvykstate i seimos nari

Man persakė visą tą nešvarią isto­ riją, bet aš netikiu nė vienu žodžiu! Maža to, noriu, kad sezono metu atvažiuotum į Londoną ir pagyventum pas mus, - tarė Aleks, palinko į priekį ir paėmė ją už rankos.